Video žaidimų istorija: Sonic the Hedgehog (I dalis)

Pastaruoju metu pradėjau domėtis kompiuterinių žaidimų istorija. Sukauptomis žiniomis nutariau pasidalinti savo tinklaraštyje. Taigi pradedu naują įrašų ciklą apie video žaidimų istoriją. Šis straipsnis yra apie mano mėgstamiausią žaidimų herojų - Sonic, kuris neseniai atšventė savo 20 metų gimtadienį.
1990 metais Sega savo kūrėjų komandai, pavadinimu AM-8 užsakė sukurti žaidimą, kurio pagrindinis veikėjas būtų naujas kompanijos talismanas. Segai būtinai reikėjo turėti savo konsolės "reprezentacinį" veidą, po to kai juo nesėkmingai bandė tapti Alex Kidd, nesugebėjęs konkuruoti su Nintendo personažu Mario.

Naoto Ōshima sukūrė visiškai naują veikėją - ežiuką Sonic. Mėlyna jo spalva parinkta, kad derintųsi prie Sega logotipo, batai ir piršinės pasiskolinti iš tuo metu ypač populiaraus dainininko Michael Jackson. Pagrindinė Soniko savybė - jis gali bėgti nežmonišku greičiu. Naujasis personažas buvo parinktas puikiai - būtent tai ko ir reikėjo tuo laikmečiu.

Studija AM-8 pasivadino Sonic Team ir pradėjo žaidimo kūrimą. Jo prototipas atrodė kiek kitaip nei galutinis žaidimas, turėjo keletą slenkančių fonų:

1991 metais parduotuvių lentynose pasirodė žaidimas Sonic the Hedgehog, skirtas Sega Genesis (Mega Drive) žaidimų konsolei. Vėliau pasirodė versija ir senesnei Sega Master System.

Žaidimas visus pribloškė savo spalvinga grafika, neregėtu greičiu, puikia muzika, įdomiais nuotykiais. Daktaras Robotnikas pagrobė Soniko draugus žvėrelius. Mėlynajam ežiukui reikia surinkti šešis stebuklingus deimantus, nugalėti daktarą, lindintį įvairiose mašinose ir išgelbėti savo draugus. Gyvybes čia atstoja renkami žiedai. Kai priešas mus užpuola, juos prarandame ir turime rinkti naujus. Jeigu mus užpuls, kai neturėsime žiedų - pralaimėsime.

Toks puikus žaidimas sulaukė milžiniško pasisekimo. Ir kaip nesulauks, kai pagrindinis Soniko konkurentas Mario su žaidimu Super Mario World nė iš tolo neprilygo ežiukui savo grafika (ji labiausiai traukia žaidėjų dėmesį). Linguojančios gėlės, raibuliuojantis vanduo, plaukiantys debesys - viso to nebuvo Mario žaidime.

Tokiam populiariam žaidimui netrukus buvo pradėtas kurti tęsinys. 1992 metais pasirodė Sonic the Hedgehog 2.

Žaidimas veikia ant pirmtako varikliuko, bet nepamirštos ir naujovės - pristatytas naujas veikėjas Tails, kuris gali skraidyti, bonuso lygiai tapo trimačiai, surinkus septynis stebuklingus deimantus galima tapti nemirtingu Super Soniku.

Truputį pasikeitė ir istorija - dabar daktaras Robotnikas surinko visus deimantus ir stato savo kosminį laivą, varomą jų energijos. Sonikas turi sunaikinti daktaro kosminį erdvėlaivį ir atgauti deimantus.

Antroji Sonic the Hedgehog žaidimo dalis buvo pardavinėjama dar geriau. Nenuostabu, kad 1994 metais pasirodė trečioji dalis. Ji pristatė visiškai naują grafiką su 3D elementais, išspaudžiančią visas Sega Genesis galimybes. Atsirado ir dar vienas naujas veikėjas - Knuckles, sugebantis lipti sienomis ir sklęsti ore.

Istorija liko panaši - Robotnikas atstatinėja savo kosminį laivą ir nori užvaldyti pasaulį, o mes turime jam sutrukdyti.
Kuriant trečiąją dalį buvo norima sukurti labai ilgą žaidimą, deja neužteko laiko ir teko jį išleisti tik su puse iš pradžių numatytų lygių. Todėl 1994 metų pabaigoje išleistas papildymas - Sonic and Knuckles. Speciali disketė galėjo būti prijungta prie Sonic 3 žaidimo. Papildymas pristatė keletą naujų lygių ir užbaigė serijos istoriją.

Beje, dar prieš trečiąją Sonic dalį 1993 metais pasirodė Sonic CD - žaidimas tuo metu išleistas išskirtinai Sega Genesis priedui Sega CD. 1996 pasirodė versija ir personaliniams kompiuteriams. Žaidimas pristatė keletą naujų veikėjų, galimybę keliauti laiku. Kritikai šį žaidimą vadina geriausiu Sonic serijoje.

Štai ir visi klasikiniai Sonic žaidimai. Tikiuosi, kad skaitymas neprailgo. Kitame įraše apžvelgsiu likusius moderniuosius ežiuko nuotykius trimatėje erdvėje ir ko galime tikėtis ateityje. Antroji straipsnio dalis.